Nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugos privatiems asmenims, vidutinėms ir stambioms įmonėms.

Ar ilgai bus populiarios sodybos, sodai, vienkiemiai, sklypai?

Paprastai kiekvienais metais nuo sausio mėnesio prasideda „sklypų“ sezonas ir tęsiasi iki rudens. Tačiau tai yra pirkėjai, besidairantys sklypų savo namo statybai, tad dažniausiai tai būna 2 – i šeimos namai, 2 – as būstas. Ši tendencija jau tapo įprastine statistika ir nieko nebestebina.  Pastaruoju metu (kaip ir buvo įprasta iki šiol), vystytojai statė naujos statybos butus Vilniuje, investuotojai noriai juos pirko, taip keldami „bangą“ ir kainas. Algos kilo, kūrėsi nauji paslaugų centrai, atvažiavo daug ukrainiečių, baltarusių; visi rėkė, kad trūksta darbuotojų ir atrodė, kad taip bus visuomet, na bent jau dar kokius metelius…

Metų pradžia NT sektoriui buvo superinė ir netgi pretendavo į visų laikų butų pardavimų rekordus, bet  „atėjo“ jis, COVID-19, ir „atsinešė“ karantiną..

Atėjo greitai, labai greitai ir nors apie karantiną skelbė Kinijoje jau seniai, bet beveik niekas negalvojo, kad ta liga „išsprūs“ ir atkeliaus iki mūsų, ir va – ji čia, ir KARANTINAS čia.

Visus butų gyventojus, kurie niekada nesijautė uždaryti, paėmė ir uždarė, griežtai uždarė…

Jeigu anksčiau butų gyventojai „paprastai“ mėgaudavosi miesto infrastruktūros patogumais, tai per karantiną neliko apsipirkimų, veiklų bei susibūrimų, nes uždarė VISKĄ: kavines, sporto klubus, kino teatrus, teatrus, pramogų bei sporto centrus, barus, klubus, laisvalaikio, pasilinksminimo erdves, žodžiu uždarė VISKĄ, viską dėl ko miesto žmogus jautėsi jo žmogumi, didžiavosi, kad gyvena mieste ir gali mėgautis kokybiška, jo poreikius bei lūkesčius pateisinančia kasdienybe. Gyvenimas bute juk nesibaigdavo tik šia erdve – jo gyventojas turėjo galimybę pasiekti viską,  o to visko – ir nebeliko.

Gyvenantieji sodybose, namuose, kotedžuose, vienkiemiuose, labai tikėtina net nesupranta, kodėl tai yra taip stipriai pabrėžiama, tačiau tie, kurie gyvena butuose (jų yra absoliuti dauguma), ne tik puikiai supranta apie ką kalbame, bet ir jaučia itin didelį kartėlį dėl išvardintų erdvių uždarymo ir prarastų veiklų.

Gyvenimas bute, kai nebeliko jokių papildomų veiklų, užsiėmimų bei pramogų; kai nebeliko net elementarių susitikimų su draugais, o kasdienių vartojimo prekių pirkimas tapo ypatingu ritualu, kai galimybę komfortiškai jaustis riboja įvairūs nurodymai, įskaitant ir kaukių bei pirštinių dėvėjimą, tikrai prarado didžiąją dalį savo žavesio. Nieko keista, kad daugelis žmonių susidūrė su savotišku atsiskyrimo jausmu, laisvės, erdvės, savirealizacijos trūkumu.

Per šį ypatingą laikotarpį – karantiną drastiškai krito naujos statybos butų pirkimo rodikliai, nes retas investuotojas (kurių, beje, paskutinėmis dienomis butų rinkoje buvo vos ne 25% visų pirkėjų ir kurie „uždavė rinkai ritmą“, nes greitai išpirkdavo mažiausius ir pigiausius butus visuose projektuose), staiga nutarė palaukti ir pažiūrėti, kas bus:  gal butai nebebus patraukli investicija? o gal nebebus norinčių nuomotis? o gal kainos mažės? Taigi, buvo pasirinkta laukimo strategija.

Tad, kas beliko statistiniam buto gyventojui? Nieko keista, kad ypač populiariu pasirinkimu tapo laiko leidimas gamtoje, kadangi būtent šis pasirinkimas pateisino 2 ypač svarbius poreikius – erdvės  ir užimtumo. Ir nors tokį sprendimą, t.y., buvimą gamtoje, buvo galima rinktis visada – net ir tuomet, kai karantinas nebuvo paskelbtas, tik jo metu buto gyventojas atrado ir pastebėjo, kaip gamtoje yra gera, jauku, malonu, ramu, ERDVU, o ir veiklos tikrai netrūksta. Dar daugiau, daugelis pastebėjo teigiamą buvimo gamtoje poveikį fizinei bei emocinei būklei. Tad, nieko keista, kad statistinis buto gyventojas tiesiog įsimylėjo gamtą – tokią gražią, tyrą, žalią ir jaukią.

Taigi, butų gyventojai ėmė masiškai domėtis sklypais, namais, sodybomis, vienkiemiais, nes visa tai juk taip pat yra gamta. Ir šių objektų pirkimai taip suaktyvėjo, kad net „aptriušusių“ sodybų savininkai, kurie niekaip negalėjo jų parduoti jau daug metų, staiga pasijautė beturį tai, ko dabar prireikia daugeliui.

Taigi, sklypų, sodybų bei vienkiemių sandoriai „atėmė“ pirkėją iš miesto, o tiksliau – iš naujos statybos vystytojų, nes „uždarytas“ miestas ir griežtos 4 sienos karantino akivaizdoje jau nebegali konkuruoti su žalia, gyva gamta, kviečiančia statistinį buto gyventoją ir vėl prisiminti gyvybingumo kupiną gyvenimą.

Taigi, štai ir priėjome etapą, kai miesto žmogus jau yra nusipirkęs arba perka sklypą, sodybą,  namą ir jam atrodo, kad tai – geriausias sprendimas jo gyvenime.

Šiame etape atsidurs ir visi tie, kurie supras, kokia skani gali būti namų terasoje geriama rytinė kava; kaip malonu stebėti besiskleidžiančius auginamų gėlių žiedus, žuvauti, klausytis paukščių čiulbesio ir kokios gardžios gali būti šeimos vakarienės po atviru dangumi. Šie malonūs atradimai paįvairins ir teigiamomis emocijomis praturtins kasdienybę.

Tačiau…  visu tuo mėgausitės tikrai ne ištisus metus – situacija smarkiai pasikeis vos tik prasidės ruduo. Tuomet jau neliks rytinių pasisėdėjimų namų terasoje; vakarienių po atviru dangumi ir ryškiaspalviai žiedai nebedžiugins akių. Tačiau tikrai išliks visi sodybos priežiūros darbai, reikalaujantys laiko, energijos bei kruopštumo. O, kur dar būtinybė laiku vaikus nuvežti į darželį, mokyklą, būrelį ir juos parvežti; patiems pasiekti darbovietę ir kitas užimtumo erdves… Visa tai gali sukelti tam tikrų nepatogumų ir tikėtina, kad pastarieji nusvers malonumus, patiriamus sodyboje šiltuoju metų laiku.

Taigi, labai tikėtina, kad sodybų ar vienkiemių pirkėjai į miestą grįš taip pat greitai, kaip ir greitai nusprendė iš jo išlėkti, nes jie ilgėsis komforto, galimybės greičiau pasiekti darbovietes, darželius, mokyklas; mėgautis visais miesto infrastruktūros teikiamais patogumais bei malonumais. Tad, tikėtina, tuomet ir vėl sparčiai padidės naujos statybos butų pardavimo rodikliai.

 

Parengė Antanas Kudarauskas